“iš J.S. prisiminimų rinkinio”

Miegu ir sapnuoju, kad tai, ką gavau iš tarybų valdžios, atlyginimą, staiga randa mano asmeninis agresorius. Varto kelias dešimtis rublių ir pursloja, kodėl slėpiau, teigia jog pasakys kolūkio pirmininkui. Na papuoliau. Košmaras ne tame, kad rado, o kad nespėjau su tarybų valdžios didvyriais pasidalint. Nejau susėsim ryt po darbo ir bandeles su spirgais ir varške valgysim, kurias liepiau atsinešt Vytui, kaip užkandą prie terapijos. Toliau žiūriu dar gražiau daros. Pastvėrus canginį raktą liepia eit suremontuot bėgantį kraną tvarte. Stovi tarpdury ir atseit sako, kad skęsta gyvuliai. Nu geras, galvoju, juk valdžia seniai yra išaiškinus, kad gyvuliams reik vandens kitaip nebus, ką priduot į mėsos kombinatus ir žlugs tarybų sąjunga. Tai reiškias neklauso valdžios! - Sužlugdyt nori?, staugiu net išsirietęs. O tai jau nusikaltimas prieš visą tarybų šalį. Gerai, kad turiu argumentą dabar. Turėsiu, ką pirmininkui pasakyt ir ant jos. Paėjus toliau į virtuvę baksnoja į dėžę nuo bananų, kurią gavom prieš keturis metus, ją kaimynam buvo atvežę lauktuvių iš maskvos ir burnoja, kad malkos nei vienos. Nu dabar tai krausiu malkos, galvoju, net susiriesi va šitoj vietoj ir valdžia gina mano interesus. Toliau sapnas pasisuka įdomesne linkme. Sėdžiu kolūkio mechaninėse dirbtuvėse ir kaip visada ne vienas ir ne šiaip sau. Staiga pasirodo, kad mano bendradarbiai nebekalba jokia tarybų sąjungos kalba. Aš jiems pradėjau piešt pagaliukus ir mokint, kol neišgirdo kolūkio pirmininkas, nes pasodins į „viliuką“ ir nuveš į miestą, va tada tai nepaaiškinsiu, kodėl gėriau su užsieniečiais ir dalinaus koduota informacija. Už pieštą literatūrą, kaip Dievą myliu pasodins, jei nesupras, kas pavaizduota tais pagaliukais. Stryktelnu nuo stalo ir skubu tolyn iš rojaus kampelio suvalgęs visą sugertuką iš sąsiuvinio, ant kurio mokiau dar neseniai buvusius draugus. Staiga prabundu malūne ties didžiuliu smakračiu. Galva visa balta ir pilna stambiai maltų miltų. Burnoje jaučiamas rugio ir dyzelio skonis manęs negąsdino, tačiau privertė sunerimti. Atsisėdau ir papurtęs savo riebaluotus plaukus, miltus paverčiau kombinuotu pašaru, kuris nudribo tarp kojų. Išsispjovęs burnoje likusį darinį ir prisiminęs sapną supratau, kad viskas taip trapu, kai žmona randa priėjimą prie pinigų.

/* Style Definitions */
table.MsoNormalTable
{mso-style-name:”Table Normal”;
mso-tstyle-rowband-size:0;
mso-tstyle-colband-size:0;
mso-style-noshow:yes;
mso-style-parent:”";
mso-padding-alt:0cm 5.4pt 0cm 5.4pt;
mso-para-margin:0cm;
mso-para-margin-bottom:.0001pt;
mso-pagination:widow-orphan;
font-size:10.0pt;
font-family:”Times New Roman”;
mso-ansi-language:#0400;
mso-fareast-language:#0400;
mso-bidi-language:#0400;}

Miegu ir sapnuoju, kad tai, ką gavau iš tarybų valdžios, atlyginimą, staiga randa mano asmeninis agresorius. Varto kelias dešimtis rublių ir pursloja, kodėl slėpiau, teigia jog pasakys kolūkio pirmininkui. Na papuoliau. Košmaras ne tame, kad rado, o kad nespėjau su tarybų valdžios didvyriais pasidalint. Nejau susėsim ryt po darbo ir bandeles su spirgais ir varške valgysim, kurias liepiau atsinešt Vytui, kaip užkandą prie terapijos. Toliau žiūriu dar gražiau daros. Pastvėrus canginį raktą liepia eit suremontuot bėgantį kraną tvarte. Stovi tarpdury ir atseit sako, kad skęsta gyvuliai. Nu geras, galvoju, juk valdžia seniai yra išaiškinus, kad gyvuliams reik vandens kitaip nebus, ką priduot į mėsos kombinatus ir žlugs tarybų sąjunga. Tai reiškias neklauso valdžios! - Sužlugdyt nori?, staugiu net išsirietęs. O tai jau nusikaltimas prieš visą tarybų šalį. Gerai, kad turiu argumentą dabar. Turėsiu, ką pirmininkui pasakyt ir ant jos. Paėjus toliau į virtuvę baksnoja į dėžę nuo bananų, kurią gavom prieš keturis metus, ją kaimynam buvo atvežę lauktuvių iš maskvos ir burnoja, kad malkos nei vienos. Nu dabar tai krausiu malkos, galvoju, net susiriesi va šitoj vietoj ir valdžia gina mano interesus. Toliau sapnas pasisuka įdomesne linkme. Sėdžiu kolūkio mechaninėse dirbtuvėse ir kaip visada ne vienas ir ne šiaip sau. Staiga pasirodo, kad mano bendradarbiai nebekalba jokia tarybų sąjungos kalba. Aš jiems pradėjau piešt pagaliukus ir mokint, kol neišgirdo kolūkio pirmininkas, nes pasodins į „viliuką“ ir nuveš į miestą, va tada tai nepaaiškinsiu, kodėl gėriau su užsieniečiais ir dalinaus koduota informacija. Už pieštą literatūrą, kaip Dievą myliu pasodins, jei nesupras, kas pavaizduota tais pagaliukais. Stryktelnu nuo stalo ir skubu tolyn iš rojaus kampelio suvalgęs visą sugertuką iš sąsiuvinio, ant kurio mokiau dar neseniai buvusius draugus. Staiga prabundu malūne ties didžiuliu smakračiu. Galva visa balta ir pilna stambiai maltų miltų. Burnoje jaučiamas rugio ir dyzelio skonis manęs negąsdino, tačiau privertė sunerimti. Atsisėdau ir papurtęs savo riebaluotus plaukus, miltus paverčiau kombinuotu pašaru, kuris nudribo tarp kojų. Išsispjovęs burnoje likusį darinį ir prisiminęs sapną supratau, kad viskas taip trapu, kai žmona randa priėjimą prie pinigų.

Išėjimas į tarybinę armiją reiškia didžiulę puotą kaimo bendruomenėje, nes sakoma, jog išeinantysis iš kaimo bernioko virs tikru vyru. Nors visi žino, jog ten tyčiojasi iš žmogaus ir žeidžia jo asmenybę žemindami jį. Kažkodėl visiems vis tiek atrodo jog tai vyriškumo mokykla. Sėdžiu su purvinai mėlynu chalatu ir kailine kepure su atrištomis “ausimis”, pasilypėjęs ant žolėmis apaugusios silosinės šalia fermų ir stebiu kaimo gyvenimą. Pavasario vėjas lengvai nešioja voratinklius. Rudais mėšlo lopinėliais apdrapstyti laukai. Niūrus dangus ir išgėrę linksmi žmonės vedini pakinkytais arkliais, kurie traukia vežimus pilnus mėšlo. Toje mėšlo krūvoje susmaigstytos šakės dažniausiai byloja išgėrusiųjų skaičių. Šis laikas, kada stipriai dvokia laukai ir sodinamos bulvės yra išėjimo į tarybinę armiją laikas. Į pavasarinį šaukimą papuolė ir mano geras klasės draugas Viktoras. Jis visada buvo mano idealas. Liko antrais metais ir jį perkėlė pas mus į klasę. Kadangi buvo vyresnis, tai prieš kitas klases turėjom rimtą, svarų  ir stiprų argumentą muštynėse. Be to, kad jis buvo stiprus, bet dar ir protingas. Niekam be jo nedaeidavo, kad žiemos laikotarpiu reik išsukt lempą iš patrono ir įdėjus dešimt kapeikų užsukt atgal. Atėjus mokytojai ir nuspaudus apdegintą jungiklį pokšteldavo lempa arba susvildavo saugikliai ir tai reikšdavo pamokų pabaigą. Atrodo dar neseniai sėdėjom mėlynom uniformom su blizgančiomis kelnėmis ir akimis. Auksinėmis aplankstytomis sagutėmis užsakstytais švarkais, kuriuose slėpėsi begėdės cigaretės ir pasipūtėliai rašalo buteliukai šilumui ir šmaikštumui palaikyt. Mėlynomis nuo rašalo lūpomis tardavom Lenino vardą ir rusiškus keiksmažodžius pamokų metu. Mūsų pilkšvi dantys nuo grafito bylojo, kad nepasiruošta kontroliniui darbui, mat buvo nuomonė, kad suvalgius keletą pieštukų pakyla temperatūra ir sukasi galva. Visa tai sugretinus ir pasiskundus kaimo felčerei, kuri gyveno kitoje kelio pusėje nuo mokyklos, galėdavai eit namo ir gydytis. Taip nelankydami pamokų baigėm ją. Į akademikus netaikėm ir profesinėse klasėse. Ten, proftechninėje, po poros metų įgijom abu traktoristo teises ir mūsų gyvenimas tapo aiškus. Dirbt, tą ką išmokino, o visu kitu pasirūpins tarybų valdžia. Žvirkeliu nuo kolūkio mechaninių dirbtuvių ateina dar vienas bendraklasis Vytas. Jis nors ir jaunas, tačiau traktoriaus ar kombaino markę, bei variklio veikimo principus gali pasakyt iš jo variklio darbo. Taip pat ir iš atsukamo kamštuko garso gali pasakyt alkoholinio gėrimo fasavimo ypatybes ir pavadinimą. Jis išmanė labai daug šiose srityse, beje mokėjo grot lūpine armonikėle ir palaikyt butelį už dugno dviem pirštais naudodamas fizikines žinias. Būtent todėl jis buvo mylimas ir gerbiamas visose šventėse. Šypsodamasis pavandenijusiomis akimis, kurios demonstruoja pasiryžimą tinkamai išleist Viktorą, jis žiūri į mane. Sprendžiant iš jo eisenos aišku, kad jis jau pradėjo pasisėdėjimą. Kai jis buvo netoli manęs nusišypsojau ir stryktelėjau nuo silosinės ir paspaudęs ranką prisigretinau į kompaniją. Paėję priešgaisrinį prūdą, Vytas kažką neaiškiai suvebleno „Aš tuoj“ ir nubėgo į priekabų svėryklą, kur dirbo jo gyvenimo meilė – Rita. Jiedu susipažino mokykloj. Nors ji buvo vyresnė, tačiau Vytas jai patiko savo šmaikštumu ir gebėjimais, mat ji irgi mėgdavo išgert, bei pasilinksmint. Baliuose visada pritardavo veršiuko bliovimu Vyto lūpinės armonikėlės verkimui. Dėl to, kad ji bliaudavo ir daug valgydavo į balių visi kviesdavo tik Vytą. Už kelių minučių jis išbėgo iš svėryklos būdelės kabindamas auliniais batais gruntą ir dar labiau svirduliuodamas. Jam priėjus pajutau stiprų moteriško prakaito kvapą, kuris buvo panašus į svogūnų. Vyto paduota komanda „Judam“, pratęsė mintis apie vakarą, taip pat ir mūsų kelionę. Vingiuotu žvirkeliu pasiekę Viktoro namus išgirdome pakvietimą iš jo sodo prie namų – „Čia“ !. Apeidinėdami namą pro langą pamatėme jo draugę Genutę, kuri rūsčiai žiūrėdama į mus maišė vinigretą su silke. Ko gero pyko, kad paskutines minutes Viktoras nori praleisti su draugais, o ne su ja, tačiau supranta, kad tai neišvengiama. Apėję namą per kiemą patekome į sodelį. Po obelimi prie stalo sėdėjo jau susirinkę mūsų bendraamžiai ir draugai, bei bendradarbiai. Neseniai nudažytas stalas buvo nukrautas vaišėmis ir gėrimais. Iš kaimynų skolinti suoliukai lingavo visomis kryptimis. Visi kalbėjosi tarpusavyje jau nebesiklausydami, kas ką pasakoja. Bendraamžiai Viktorui priminė, koki jie svarbūs jo gyvenime. Vyresni kolegos, kurie jau buvo armijoje pasakojo apie tarnybą. Viktoras sėdėjo nunarinęs galvą ir retkarčiais vėmė. Prisėdome ant suoliuko iš galo ir prisijungėme prie išleistuvių, kurios tęsėsi dvi paras, kol atvyko autobusas ir išvežė visus kaimo didvyrius. Apsivėmusius, išbąlusius tačiau spindinčiomis akimis ir draugus mylinčiomis širdimis.

Stiprus ir drėgnas rudens sekmadienio vėjas blaškė lapus po duobėtą kelią ir mechaninių dirbtuvių duris bei budintįjį mechaniką įsikibusį iš visų jėgų į jas. Traktoriai stovėjo, kaip tarybinėje armijoje - visi nosimis į išvažiąvimą ir vienoje eilėje tarytum išlygiuoti. Po vakar dienos “rudenėlio” šventės, atrodo, tyčia išslapstyti mechaninių dirbtuvių darbuotojai po visas fermas, pradeda busti gyvenimui, kaip pakalnutės pavasarį. Draugas Kastytis, itin šviesaus proto žmogus, kaimo šviesuoliu laikomas, sliūkina dirbtuvių vartų link. Jam nereikia nei komentarų, nei paguodos jis prašo…Jis akimis tiesiog staugia, kaip vilkas - “Kaip atsigaut kuo greičiau?!”. Čia empatiškai pajautęs Kastytį, antrą dieną likęs po budėjimo dirbtuvių būdelėje šalia elektrinio radijatoriaus gulintis Valerijus kėlėsi nuo rusvai dažytų medinių lentų plastiškais judesiais, tarytum pučiama kompresorium tuščia traktoriaus kamera. Pasiekęs tikslą ir pro purviną stiklą įbedęs žvilgsnį į Kastytį, Lenino kolūkio šviesulį, Valerijus iš sudžiūvusios burnos tesugebėjo tyliai suveblenti :”Koki planai vakarui, Kasti?”. Iš padarytų pauzių tarp žodžių buvo aišku, kad greičiau būtų parodyt, ką reikia, o ne pasakyt. Kastytis sumojuodamas darbiniu chalatu atsisuko į budėtojo patalpos langą ir jo akyse mirgėjo Valerijaus atvaizdas, kuris atrodė greičiau žiaugčiojantis žodžius, o ne tariantis. “Ko gero iki kito budėjimo jis čia liks”, pamanė Kastytis. Pastarajam buvo daug geriau, kai pamatė Valerijų. Kastytis pamanė, kad ne taip jau ir blogai palyginus su Valerijum. Staiga kaimo šviesuomenės atstovas prisiminė labai svarbų dalyką. Jis vakar vakare mergino jauną trisdešimt penkerių metų netekėjusią melžėją. Tiesa jis iki vakar į ją net nepažiūrėdavo dėl jos dydžio, tačiau vakar buvo viskas kitaip. Šiandienos vakaro baigtis aiški. Priėjęs Kastytis prie traktoriaus viena ranka įsikibęs į traktoriaus durelių rankeną, priešinga koja įsispyręs į laiptelį profesionaliu judesiu traukė duris ir spyrėsi kojomis aukštyn į kabiną. Palybėjęs ant antrojo traktoriaus laiptelio už sėdynės kažinko ieškojo. Radęs, ko ieškojo visa tai susuko į laikraštį ir užsikišo į slaptąją chalato kišenę, kurią jam buvo prisiuvus jo pirmoji žmona. Baimindamasis, kad viskas būtų gerai su kelione iki melžėjos Vitalijos, jis ranka iš išorės prigriebė savo radybas. “Nuo čia liko apie kilometrą iki meilės jūros”, pamanė Kastytis ir pradėjo bėgėtis teritorijos išėjimo link, tarytum pilnu bunkeriu runkelių vežinas traktorius. Priėjęs pagrindinių vartų penkiakampę žvaigždę dar kartą pažvelgė į purviną langą. Valerijus nunarinęs galvą ir atsirėmęs į stalą abiem rankomis stovėjo, kaip jaunas berželis blaškomas vėjo ir nemaža amplitude nevalingai judėdamas kažką po nosim murmėjo apie kolūkio suklestėjimą. Kastyčio galvoje sukosi įvairiausios mintys,- “Arba lieku su Valiera ir budim, kaip žmonės tryse (Kastytis, Valerijus ir šiandieninis budėtojas Vytas) arba einu meilės pasakos link…Bet argi kilometrą nuėjęs išgirsiu apie kolūkio aktualijas, tarnybą tarybinėje armijoje, vakar vakaro reziume, argi mane, kolūkio raudonąją žvaigždelę, ten tinkamai pagerbs?Niekas taip manęs nepagerbs, kaip mano geriausi draugai: Valiera ir Vycka…”

Diena vertėsi antron pusėn. Laukai nubalę kartu su stūksančiais ir puškuojančiais masyviais namais. Kaimo keliais sniegas tarytum nutirpęs, nes čia juk pasidarbavo kolūkio pirmininko įsakymu mūsų vyrai. Mane visada stebindavo žiemos rytiniai susirinkimai. Negalėdavau patikėti, kad žmogaus organizmas toks lankstus, juk kiekvienas iš čia sėdinčių išgėrė dar prieš užmigdami milžinišką kiekį skiesto spirito ar kitų denatūruojančių medžiagų. labai retai, kas gerdavo valstybinę degtinę mūsų kaime, nebent būdavo svarbi proga ir kas nors nupirkdavo. Šiandien geros naujienos, atvyksta į kolūkio technikos gretas dar vienas traktorius. Visi džiaugiasi tobulėjimu kolūkio, o tuo pačiu ir sovietų sąjungos kilimu į viršų. Pirmininkas porina, kad traktorių gavom dėl to, kad mažas derlius ir kad nespėjam nuimt, suart, apsėt…Bet, jei būtų pagalvoję jie geriau, tai juk bergždžia. Kokio velnio pirkt traktorių, jei nėra derliaus. Nemanau, kad mes pirktumėm dyzelinį kurą, jei neturėtumėm įrenginio į kurį supilt ar sėklas, jei neturėtumėm bent lopinėlio žemės ir dar didžiuotumėmės tuo sugebėdami užkrėst minią. Juk tai ne dėl mūsų kaltės didelė dalis apsėta kukurūzais, o tik draugo Sniečkaus dėka turim ir nedidelius plotelius daržovių, besislepiančių už kukurūzų laukų.  Šiandien diena ypatingai saulėta ir sniegas lauke, net mėlynas. Pagaliau įvažiuoja mūsų pirmininkas į teritoriją su nauju traktoriumi. -oho, gal ir verta džiaugtis,- pamaniau. Na iš aplinkinių kolūkių tai mes vieninteliai gavę naują transportą. Visi staiga suprato, kad jis turi būt kažkam priskirtas ir staiga visi ten stovėję vyrai pradėjo kalbėt nesamones prie pirmininko, kuris stovėjo išsišiepęs, kaip vaikas. Staiga mano draugas Kisielius prisijungė prie šutvės ir pritarė dėl išgertuvių mažinimo nuo šiol, atseit, kad pirmininkas patikės jų atvirumu ir priskirs traktorių. Visi čiupinėjo, uostė, junginėjo vidaus agregatus, apžiūrinėjo ten, kur niekas nėra lindęs, tarytum įsitikint ar jis tikrai naujas. Iš mechaninių dirbtuvių mažu žingsniu pamačiau atjudantį rimčiausią kolūkio sielą, Barzdą, kuris nors ir žinojo, kad bus atvarytas papildymas, tačiau išdidžiai palaukė savo laiko pabaigdamas pradėtus virinti namų vartų vyrius. Priėjęs ir išgirdęs visus kalbant nesąmones paklausė pirmininko ar galėtų jis patikrinti techniką, kaip specialistas ir šiek tiek pavažiuoti iki fermų. Aš iškart iš jo kalbos supratau, kad jis žiauriai daug išgėręs, žiūrint į tai, kad ruošiasi vairuoti. Aš supratau, o pirmininkas, apimtas euforijos - ne. Stryktelėjo Barzda į naująjį kolūkio pasididžiavimą, sužaidė pavarom ir pirmyn. Man šios kelionės tikslas buvo aiškus, kaip ir jos baigtis. Mūsų siela norėjo pasididžiuoti naujuoju Baltarusijos kūriniu ir parodyti jo tobulumą fermose dirbančios moterims. Tačiau ar siela buvo atsiskyrus, ar dėl išgertos degtinės jis nesuprato, kad mechaninių dirbtuvių vartai turėtų būti plačiau atidaryti sargo, sėdinčio būdelėje, kuris beje tuo metu taip pat buvo po savo gimtadienio. Po incidento niekas to traktoriaus nebenorėjo ir nekalbėjo nesąmonių apie tai, kaip jie ruošiasi keistis dėl technikos ir vardan pakilimo. Gyvenimas toliau tekėjo savo vaga…

Jau temo, lengvai drėbė sniego kąsnius ant sušalusių laukų. Net dangus kitoks, nei visada…Sedžiu mechaninėse dirbtuvėse ir jaučiau virpesius savo kojose, rankose, širdy…Šiandien šėriau karves ir važiuodamas per fermas pastebėjau naująją melžėją apie kurią vyrai kalbėjo aną savaitę. Sako, kad ji išsiskyrė, ir nepakėlus kaimo spaudimo buvo priversta palikti ”Marytės Melnikaitės” kolūkį ir pervesta pas mus. Ji stypsojo lyg kažko susigėdus. Mačiau, kaip jos akys lakstė po mano traktorių užklysdamos į ryškiai mėlyną kabiną. Gyvuliai, baidydamiesi traktoriaus, bruzdėjo ir tartum specialiai norėtų man sumaišyti vienintelį dalyką, kuris mane tądien galėjo išgelbėt nuo kasdienybės. Juk būsiu vienintelis iš viso vyrų kolektyvo, kuris mačiau iš arti Magdę. Iškart pagalvojau apie pirmąją pažintį ir vynuogių trauktinę, kurią turiu traktoriuje pietums. Mano galva pradėjo kurti planą, kaip pamatyti Magdytę, mūsų naująją didelės šeimos atžalą, iš arčiau. Planas po kelių sekundžių buvo baigtas, kaip ir šėrimo procesas. Staigiai sustabdęs traktorių iššokau , pasistiebęs prie kabinos iš už atlošo pastvėriau trauktinę, kurią buvau suvyniojęs į laikraštį kartu su pjaustytais lašiniais ir svogūnais. Lauknešėliu nešinas artėjau link Magdės, kuri staiga įlėkė į melžėjų poilsio kambarį. “ŠAKĖS!” pagalvojau… Jei suksiuos atgal - būsiu, kaip kvailelis, kuris išsigandau, jei eisiu į vidų - tikėtina, kad ten, kur svogūnų kvapas lenkia moteriško prakaito kvapą, sėdės tuzinas dručkių melžėjų aplink staliuką ir apšnekinės mane arba vieną iš mano kolegų. O galbūt ji įeidama man davė suprast, kad ji viena likus, o visos moterys išėję į lauką… Begalvodamas pravėriau duris. “Va dabar tai reikės dalintis”, pagalvojau pamatęs dar baisesnį vaizdą. Ten sėdėjo visos technikės ir melžėjos prisikvietusios draugių net ir iš kito fermų korpuso. Mane visada stebino keistas jų mastymas. Niekad nesuprasdavau, kaip jos taip sugeba kaitaliot savo asmenybę. Kai praeidamas pasisveikini su kiekviena atskirai kaime - jos sveikinasi, jei pasisveikini su visomis tuo pačiu metu - jos tyčiojasi ir mažų mažiausiai norisi tą spektaklį užbaigt žodžiais “Gerbiamosios, pasisverkit”. Tačiau vardan tikslo įžengiau, kaip didvyris pasiruošęs priimti spaudimą ir pasisveikinau guviu balsu. Visos staiga nuščiuvo nesupratusios, kokiu tikslu galėjau užeiti. Priėjau prie stalo per tarpą, kurį paliko atsisukusios moterys. Padėjau lauknešėlį gulsčią ir išvyniojau iš keleto tarybinio laikraščio lapų. Pastačiau butelį, tuo pat metu vyriausioji technikė nesupratus, kas vyksta, suklykė “Pieno liniją sudaužei, kaip Zigmantavičiaus Algis?”. Nieko neatsakydamas ir neklausydamas siekiau tikslo - akių kontakto su Magde. Tęsiau savo planą, atsukinėjau butelį, ir bėgiojau per kambarį akimis, tačiau jos nebuvo, o san. mazge degė šviesa. Viskas aišku. Prarasiu tai, ką užpyliau spiritu vakar ir per naktį pritraukė, bei maisto davinį, kurį susivyniojau pietums. Ir gyvenimas man paliko atvirą klausimą, ar spės ji išeit iš san. mazgo, kol visos ponios išgers mano trauktinę užkąsdamos rūkytais lašiniais su svogūnu. Tada būsiu priverstas palikt patalpą ir grįžt prie savo kasdienio darbo, kuris yra priklausomas nuo sezono ir Maskvos…

Tądien smarkiai lijo. Aš sėdėjau traktoriuje stebėdamas, kaip vėjas žaidžia nupjautuose laukuose ir kaip lietus darko mano darbo vaisių, juk nuo ryto laukiau, kada galėsiu suvežt išdžiūvusį šieną. Dar labiau mane jaudino mano būsena. Aš jaučiausi apsvaigęs, nes negalėjau atsisakyti pakelt tosto už kolegos jubiliejų. Mano akyse nestipriai žaidė zuikučiai, kurie man šiek tiek trukdė pasinert į stebėjimą. Stadija mane nervino. Aš supratau, kad tai riba… Šlykščiai jaučiuosi, nes aš išgėręs, tačiau man nelinksma ir dar blogiau, man liūdna. “Dabar ARBA ARBA”!. pašokau, kaip zuikis ir pravėręs duris stryktelėjau iš traktoriaus kabinos. Mano valiūkiška šypsena apžėlusiame veide išpiešė aiškią dienos baigtį, tačiau mintys apie pirmininko apsilankymą mechaninėse dirbtuvėse man varė siaubą. Esu ne kartą matęs, kaip mano kolegos bandydami nuslėpti priimtą didžiulį kiekį degtinės į kraują, elgdavosi mažų mažiausiai, kaip beždžionės per morčių. Stveria plaktuką, imituodamas darbą, ir bėga velniai žino kur, tada atgal ir pastveria, nevalingu judesiu, dar ir raktą. “Na jau ne”, pagalvojau. Aš juk buvusio kolūkio pirmininko sūnus. Manyje juk teka skaisčiai raudonas kraujas, manyje plaka širdis padabinta žvaigžde…Įlipau atgal į traktorių, uždariau duris ir vėl pasirėmiau į traktoriaus vairą stebėdamas, kaip juda ant stiklo prilipinta raudona vėliavėlė, blaškoma skersvėjo…

BLOGas.lt sveikina prisijungus prie blogerių bendruomenės. Tai pirmas tavo įrašas. Gali jį redaguoti arba ištrinti. Sėkmingo bloginimo!